Slidės ir sniegbačiai

Žiemą, kai pelkės, balos ir kemsynės sukietėja nuo šalčio ir ežerai sustingsta į ledą, ir žemė užsikloja sniego skraiste, ima siautėti žmogėdra Vendigas, šalčio piktoji dvasia: savo eikliais sniegbačiais jis greitai slysta sniego paviršiumi visur nešdamas šaltį ir siaubą…

Slidės, sniegbačiai iš pradžių buvo daromi iš dūlių medžiagų. Slidėsdaugiausia medinės, sniegbačiai sudaryti iš išorinio medinio rėmo ir tinklelio. Todėl reta išlikusių archeologinių pavyzdžių. Visų jų, išskyrus pačiūžas, ankstyviausi rasti egzemplioriai jau visiškai susiformavę. Nėra arche­ologinių liudijimų, datuojamų prieš haloceną (pas­taruosius 10 000 metų), nors šiaurės pusrutulio ap­linka sako, kad jų buvo ir anksčiau, ledynmečiu.

Slidės

Slidės figūruoja etnografiniuose Eurazijos šaltiniuo­se nuo šiaurės Skandinavijos iki Japonijos ainų, ta­čiau nežinomos Naujojo pasaulio istorijoje. Aiškiausi yra slidžių archeolo­giniai duomenys, nors daugiausia jų randama Euro­poje. Archeologas Grahame’as Clarkas dokumenta­vo per 20 Skandinavijos šiaurės miškų vietovių, kur rasta slidžių, – nuo pietinės Norvegijos iki centrinės Suomijos. Tie radiniai datuojami laikotarpiu nuo maždaug prieš 10 000 metų iki geležies amžiaus, ta­čiau tiksliau nustatyti archeologai kol kas negali.

Suomių mokslininkas K. B. VViklundas skyrė dvi slidžių klases. „Pietų” stiliaus slidės turėjo po dvi šo­nines atramėles kojai laikyti, o prie „arktinio”, arba „šiaurės”, stiliaus slidžių koja buvo tvirtinama odi­nėmis kilpomis. Pirmosios slidės trumpos ir plačios, pritaikytos prie palaido, puraus sniego; klasikinis jų pavyzdys iš akmens amžiaus rastas pietų Suomijos Ryhimekio vietovėje. Antrosios, ilgesnės, siaures­nės ir tinkamesnės kietesniam, susigulėjusiam sniegui ir įvairių etnografinių tipų, randamos šiau­rės Europoje. Puikus pavyzdys iš Kalvtresko (šiaurės Švedija), priskiriamas apie 3000 pr. Kr. Norvegijoje, Švedijoje ir Rusijos Karelijoje yra uolų raižinių, vaiz­duojančių slides ir datuojamų II ar III tūkstantmečiu pr.Kr.

Palyginti su naujesniais pavyzdžiais, ankstyvo­sios slidės gan trumpos ir plačios, 1,5-1,7 m ilgio ir 15-20 cm pločio. Geležies amžiuje kairė ir dešinė slidės skirtingo dydžio. Pirmoji ilgesnė, nuo 3 iki 3,5 m, ir yra šliuožiamoji. Trumpesnioji kairė slidė, 1 -2 m ilgio, – atsispiriamoji, varanti į priekį. Būdavo pasispiriama tik viena lazda. Nustatyta, jog naudo­tos skirtingos medienos rūšys: ilgesnės slidės Skan­dinavijoje dažniausiai buvo dirbamos iš pušies ar­ba melsvosios eglės. Archeologijos duomenimis, Norvegijoje ir Karelijoje tokio tipo slidės vartotos net XIX a.

Dauguma skandinaviškų radinių, atrodo, apy­tikriai datuojami vėlesniuoju ledynmečiu. Tačiau naujesnieji radiniai pratęsia datas iki borealinio lai­kotarpio; šis šiaurės Europos chronologinis etapas apibūdinamas pušų ir lazdynų miškais, o jo pabai­ga paprastai datuojama 5500 pr. Kr. Slidžių lieka­nos, atrastos XX a. 7-o dešimtmečio pradžioje Vise I (šiaurės vakarų Rusijoje), priskiriamos VII ar VI tūks-tantmečiams pr. Kr. Šios slidės klasikinės formos, riestu pirmagaliu ir kartais dekoruotos. Radėjas jas sugretino su kitais borealinio amžiaus, bet tiksliau nedatuotais radiniais Heinoloje (Suomija) ir Nižne-jė Veretėje (Karelija). Mažiausiai viena iš Viso I sli­džių dekoracijų aiškinama kaip briedžio galva – tai įprastas šioje šiaurinės Europos dalyje ikonografi­nis atvaizdas, kurio tipiškų pavyzdžių rasta Olenij Ostrove (Karelija).

Daugiau naudingos info apie slides čia.

Sniegbačiai

Šiaurės Amerikoje slidžių vietą užima sniegbačiai. Jie minimi Šiaurės Amerikos kolonizavimo pradžios aprašymuose; juos, galima laikyti prieškolumbiniu išradimu. Taip pat kaip rogės jie paplitę ne tikrose arktinėse, bet subarktinio borealinio miško srityse; ir, sprendžiant pagal radinius, nebuvo įprasti eskimams. Be to, ži­noma, kad sniegbačiai būdingi šiaurės rytų Sibiro tautoms, pavyzdžiui, čiukčiams ir jakutams, tačiau neišplitę toliau į vakarus.

Išorinis sniegbačio rėmas lankstus ir stangrus, daromas iš tokio medžio kaip uosis. Vidinis tinklelis, arba varstis, pinamas iš elnio, briedžio ar karibaus, nelygu vietovė, odos. Sniegbačiai dėvimi ant minkštų mokasinų su auleliais, dažniausiai pasiūtų iš kailio. Kadangi archeologinei istorijai paprastai neišlieka nei medinio rėmelio, nei vidinės konst­rukcijos, iš tikrųjų nieko nežinome apie tikrąjį šio įtaiso senumą.

Sniegbačių būna įvairių formų, priklausomai nuo kultūrinių ir praktinių veiksnių. Pagrindinė for­ma beveik apskrita, tinkamiausia giliam puriam sniegui. Kartais jie vadinami „meškos letenos” sniegbačiais ir susiję su algonkinų kalbomis kal­bančių šiaurės rytų ir šiaurės centrinės Šiaurės Amerikos gyventojų grupėmis; iš šiaurės vakarų srities dar žinoma „kregždės uodegos” forma. Yra ir kitokių formų: siauresni, daug ilgesni ir kartais nu­smailintais galais sniegbačiai, susiję su šiaurvakarių atapaskų grupėmis. Šie sniegbačiai tinkamesni greitai judėti, net ir bėgti.

Iškelta hipotezė, kad, kaip ir slidės, sniegbačiai kilę iš plokščios lentos, dirželiu pririštos prie pėdos. Tačiau nepanašu, kad jos pasikeitimas į sniegbatį būtų perėjęs per tikrosios slidės pavidalo etapą, va­dinasi, labiau tikėtina, jog jis atskirai atsiradęs iš ga­limo, bet nežinomo pirmtako.